Įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera „Jūratė“

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) labai gerai suprato operos žanro svorį ir svarbą visame kultūros lauke. 1906 m. sausio mėnesį broliui Povilui (ir tai dar iki pirmosios nacionalinės operos – Miko Petrausko „Birutės“) jis rašė: „Ar tau žinomas lietuvių judėjimas? Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai. Mokomės lietuvių kalbos, ir rengiuosi parašyti lietuvišką operą“. Taip operą kompozitorius išskyrė kaip itin reikšmingą nacionalinės muzikinės kultūros identiteto išraiškos formą. Mintis sukurti lietuvišką operą M. K. Čiurlioniui tapo konkrečiu siekiu susipažinus su jauna rašytoja, vėliau tapusia žmona, Sofija Kymantaite. Iki 1908 m. vasaros jau buvo žinoma ir operos tematika. Operos pagrindu turėjo tapti legenda „Baltijos jūros karalienė“, kurią apie 1830 m. sukūrė lietuvių raštijos veikėjas, etnografas, tautosakininkas, literatas, istorikas ir vertėjas Liudvikas Adomas Jucevičius. Išlikę M. K. Čiurlionio scenografijos eskizai bei susirašinėjimas apie Sofijos rengiamą libretą akivaizdžiai liudija, kad buvo remiamasi šia legendos apie Jūratės ir Kastyčio meilę versija. Iš susirašinėjimo žinome, kad Sofija buvo pabaigusi libretą ir nusiuntusi jį į Peterburgą, kur tuo metu viešėjo Konstantinas. Taip pat žinome, kad ten kompozitorius nemažai laiko praleido prie fortepijono su libretu, ieškodamas „Jūratės“ skambesio. Apie būsimos operos muzikinę kalbą ir scenines užmačias Konstantinas Sofijai, jau susipažinęs su libretu, rašė: „Jūratė“ man kaskart labiau patinka, ir jau šiandien girdėjau truputį muzikos joje. Zose, Zose, patark man. Ar turiu vengti joje liaudies melodijų, ar ne? Ar turiu skaitytis su techniniais sunkumais, ar ne? Nes kai pagalvoji, kad tie mūsiškiai tokie vargšai ir nieko neturi, tai man gaila, kad ir šis darbas juos aplenks, o juk Tu ir aš norime jiems ką nors duoti. Tu mane supranti, Zosele, kad nenoriu sau nusižengti, tik noriu susidaryti sunkesnį uždavinį. Noriu, kad tai būtų galima atlikti netgi Varšuvoje, o laikui atėjus, ir Vilniuje, bet dar daug vandens nutekės“. Iš laiškų tampa akivaizdu, kad kompozitorius jau turėjo aiškią ir detalią operos pradžios ir pirmosios scenos viziją – personažų pasirodymo eiliškumą, operinių numerių dėstymą, chorinių balsų įstojimo seką ir panašias detales – tačiau visa tai taip ir liko neišrašyta ar neišsaugota natomis. 1906–1909 m., kai kompozitorius svarstė operos kūrimo galimybes, to meto Čiurlionio kūriniai, išlikę daugiausiai eskizų forma, atskleidžia labai įvairų ir subtilų kompozitoriaus meninį pasaulį, kuriame dominuoja marinistiniai vaizdiniai ir liaudies dainų fragmentų sampynos, liudijančios apie labai drąsias tam metui kompozicines strategijas. Šie eskizai ir fragmentai išduoda, kaip giliai Čiurlionis buvo paniręs į planuotą lietuvišką operą „Jūratė“. Šių eskizų ir fragmentų pagrindu, Čiurlionių laiškuose įamžintomis idėjomis, scenovaizdžio eskizais, taip pat naudojantis dirbtinio intelekto (DI) įrankiais muzikinei medžiagai generuoti, gausi kūrybinė komanda sukūrė įsivaizduojamą M. K. Čiurlionio operą „Jūratė“ – svajonę, kurios pats Konstantinas taip ir nespėjo išpildyti. Opera pasakoja legendą apie jūrų valdovę Jūratę, kurios gintariniai rūmai stūkso Baltijos jūros dugne. Jūratė įsimyli žemės žmogų – drąsų ir paprastą žveją Kastytį, kuris nepaklūsta dievų valiai ir žvejoja šventuose, žmonėms draudžiamuose jūros vandenyse. Dievai, ypač galingasis Perkūnas, įniršta dėl uždraustos dieviškos karalienės ir mirtingojo žmogaus meilės. Jis trenkia žaibais į Jūratės gintaro rūmus, juos sudaužo ir išskiria įsimylėjėlius. Kastytis nuskęsta audringoje jūroje, o Jūratė pasmerkiama amžinai raudoti dėl prarastos meilės ir išskalauti gintaro ašaras į Baltijos krantą. Tiesa, Čiurlionis norėjo, kad jo opera būtų atviras interpretacijoms kūrinys ir galbūt liudytų apie amžinąją meilę, todėl, kaip jis ir buvo numatęs, įsivaizduojamos „Jūratės“ finale skamba „Amžinasis duetas“. Įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera „Jūratė“ sukurta Vilniaus senojo teatro scenai ir kompaktiškai šio teatro orkestrinei ložei. Ši erdvė pasirinkta neatsitiktinai. Juk būtent Vilniaus senasis teatras, pastatytas XX a. pradžioje ir atvėręs duris 1913 metais, galėjo tapti scena, kurioje būtų nuskambėjęs išsvajotas Sofijos ir Kastuko bendros kūrybos vaisius. Istorinis konsultantas Rokas Zubovas Libreto autorius Julius Keleras Kompozitoriai: Mantautas Krukauskas, Arvydas Malcys, Mykolas Natalevičius Režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė Choreografė Sigita Mikalauskaitė Scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik Šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas Dirigentas Karolis Variakojis Solistai: Jūratė – Lauryna Bendžiūnaitė (sopranas) Kastytis – Romanas Kudriašovas (baritonas) Perkūnas – Raimundas Juzuitis (bosas) Aktoriai: Konstantinas – Telman Ragimov Sofija – Sigita Mikalauskaitė Taip pat veikia – Viktorija Aliukonė-Mirošnikova, Nikolaj Antonov, Jauhenas Bakala, Larisa Popova Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis or

Adresas: Vilniaus senasis teatras