Vilnius šimtmečius buvo vienas svarbiausių Lenkijos kultūros centrų: nuo 1569 metų Abiejų Tautų Respublikos regiono sostinė, universitetinis miestas, kuriame mokėsi svarbiausi lenkų romantikai, o nuo 1922 iki 1939 metų taip pat Antrosios Lenkijos Respublikos vaivadijos miestas, vadinamas Vilniumi. Šie istorijos sluoksniai vis dar aiškiai matomi atidžiam turistui, tačiau reikalauja konkrečios informacijos: kur tiksliai eiti, kada vieta atidaryta ir kiek kainuoja įėjimas. Žemiau ši informacija surinkta vieta po vietos.
Stepono Batoro universitetas: seniausios regiono aukštosios mokyklos lenkiški šimtmečiai
Vilniaus universitetą, Universiteto g. 3, 1579 metais įkūrė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras, jėzuitų kolegiją pavertęs akademija. Pavadinimas grįžo 1919 metais: tų metų rugpjūčio 20 dieną, Juozapo Piłsudskio aktu, aukštoji mokykla buvo atkurta Lenkijos administracijoje kaip Stepono Batoro universitetas ir veikė šiuo pavadinimu iki 1939 metų, kai Vilnius grįžo Lietuvai, o aukštoji mokykla vėl tapo Vilniaus universitetu.
Istorinis kiemelių ansamblis atidarytas nuo pirmadienio iki šeštadienio, nuo 9.00 iki 18.00 val. Įėjimo bilietas be gido suaugusiems kainuoja 3 Eur, studentams ir POLA kortelės turėtojams 2 Eur. Ekskursija su gidu, grupėms nuo 4 asmenų, reikalauja išankstinės rezervacijos, trunka apie 1,5 valandos, galima, be kita ko, ir lenkų kalba, o kainuoja 8 Eur suaugusiam asmeniui, 4 Eur senjorui ir 2 Eur studentui. Įėjimas į Šv. Jono bažnyčios varpinę veikia kasdien nuo 10.00 iki 19.00 val., kasa uždaroma 18.30 val., individualus bilietas kainuoja 7 Eur, 4 Eur studentams, senjorams ir POLA kortelės turėtojams, o šeimos bilietas 5 Eur suaugusiam ir 3 Eur vaikui nuo 7 metų.
Bazilijonų vienuolynas: kalėjimas, kuriame kalėjo Mickevičius
Mūrinę Švč. Trejybės bažnyčią su varpine 1514 metais pastatė etmonas Konstantinas Ostrogiškis, dėkodamas už Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pergalę prie Oršos. 1609 metais, karaliaus Zigmanto III Vazos ediktu, šventykla buvo perduota bazilijonų ordinui, o 1761 metais buvo pristatyti būdingi rokokiniai Bazilijonų vartai pagal Jano Kristupo Glaubitzo projektą.
Po padalijimų caro valdžia 1821 metais išvijo vienuolius, o vienuolyno sparną pavertė politiniu kalėjimu. Būtent čia, 1823 ir 1824 metų sandūroje, kalėjo Adomas Mickevičius, Vilniaus universiteto studentas nuo 1815 metų ir slaptos filomatų draugijos, įkurtos 1817 metais ir susijusios su filaretais, veikusiais už buvusios Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybę, vienas iš įkūrėjų. Senatoriaus Nikolajaus Novosilcevo vadovaujamas tyrimas lėmė suėmimus, o 1824 metais Mickevičius buvo ištremtas į Rusijos gilumą penkeriems metams. Į Lietuvą jis daugiau niekada negrįžo.
Vartai ir komplekso kiemas šiandien yra laisvai prieinami iš gatvės, o pati bažnyčia veikia kaip graikų katalikų šventykla, todėl verta elgtis kaip kulto vietoje, o ne tik fotografuotis.
Aušros Vartai: šventovė, garbinama abiejose sienos pusėse
Aušros Vartai, Aušros Vartų g. 14, yra vieninteliai iš devynių senųjų Vilniaus gynybinių vartų, pirmą kartą paminėti šaltiniuose 1514 metais. XVII amžiuje įrengta koplyčia virš vartų slepia stebuklingą Gailestingumo Motinos Dievo atvaizdą, garbinamą tiek katalikų, tiek stačiatikių tikinčiųjų. Įėjimas į koplyčią yra nemokamas, ji atidaryta kasdien: nuo gegužės iki spalio nuo 6.00 iki 19.00 val., nuo lapkričio iki balandžio nuo 7.00 iki 19.00 val.
Tai viena svarbiausių piligrimystės vietų Lenkijos katalikams, minima ir literatūroje: Mickevičiaus invokacija, atverianti „Poną Tadą“, mini Aušros Vartus šalia Čenstochovos kaip ypatingos Dievo Motinos globos vietą.
Literatų gatvė ir remontui uždarytas Mickevičiaus muziejus
Adomo Mickevičiaus muziejus, Bernardinų g. 11, Vilniaus universiteto muziejaus dalis, šiuo metu uždarytas dėl kapitalinio remonto: pakeistos šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, atnaujintas fasadas ir langinės, o darbus remia, be kita ko, Lenkijos Respublika. Planuojamas pakartotinis atidarymas yra 2026 metų pabaiga, todėl prieš specialų vizitą verta patikrinti dabartinę būklę universiteto muziejaus svetainėje.
Vietoj to, verta pasukti į Literatų gatvę, nedidelę gatvelę Senamiestyje, kurią nuo 2009 metų, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, nuosekliai puošia meninės lentelės, skirtos su miestu susijusiems rašytojams: jų jau yra apie du šimtai. Mickevičius gyveno šios gatvės pradžioje 1823 metais, ką įamžina trys lentelės: lietuviška, rusiška ir lenkiška. Įėjimas į gatvę yra laisvas visą parą.
Česlovas Milošas ir „Žagarų“ grupė
Česlovas Milošas lankė Vilniaus Žygimanto Augusto gimnaziją nuo 1921 iki 1929 metų, o vėliau studijavo Stepono Batoro universiteto Teisės ir socialinių mokslų fakultete, nuo 1929 iki 1934 metų. 1930 metais jo pirmieji eilėraščiai pasirodė universiteto leidinyje „Alma Mater Vilnensis“, o 1931 metais jis kartu įkūrė avangardinę poetų grupę „Žagarai“. Pirmąjį eilėraščių rinkinį išleido 1933 metais. 1980 metais jam buvo įteikta Nobelio literatūros premija.
Gimęs 1911 metais Šeteniuose, Milošas visą gyvenimą mintimis grįždavo į daugiakultūrį Vilnių, miestą, kuriame susipynė lenkų, lietuvių ir žydų motyvai, ir kuris labiau nei bet kuri kita vieta formavo jo kūrybą.
Rasos: Piłsudskio širdis ir Lenkijos karių kapinės
Rasų kapinės, Rasų g. 32, įkurtos 1769 metais, o pašventintos 1801 metais, kaip pirmosios Vilniaus kapinės, tiesiogiai nesusijusios su jokia bažnyčia. Jos užima 10,8 hektaro, neogotikinė koplyčia pastatyta nuo 1844 iki 1850 metų, o varpinė pristatyta 1888 metais. Įėjimas į kapines yra nemokamas, vartai atidaryti kasdien, nuo ryto iki sutemų.
1936 metais Rasų mauzoliejuje buvo palaidota Juozapo Piłsudskio širdis kartu su jo motinos Marijos palaikais, sidabrinėje urnoje, po užrašu „Motina ir sūnaus širdis“. Šalia ilsisi ir pirmoji maršalo žmona Marija, ir jo brolis Adomas. Tose pačiose kapinėse palaidotas istorikas Joachimas Lelewelis, Vilniaus universiteto dėstytojas, o nuo 1920 metų čia taip pat yra karių kapinių kvartalas, kuriame ilsisi 164 lenkų kariai, žuvę Lenkijos ir bolševikų kare bei Lenkijos ir Lietuvos konflikte dėl Vilniaus. Tai vis dar veikiančios kapinės, todėl verta išlaikyti atitinkamą ramybę.
Stanislovas Moniuška ir Vilniaus „Halkos“ premjera
Stanislovas Moniuška sukūrė operą „Halka“ pagal Włodzimierzo Wolskio libretą, o jos pirmasis, koncertinis atlikimas, dviejų veiksmų versijoje, įvyko Vilniuje 1848 metų sausio 1 dieną, diriguojant pačiam kompozitoriui, dalyvaujant keturiasdešimties asmenų orkestrui, sudarytam iš Vilniaus muzikantų mėgėjų. Pilna, sceninė premjera taip pat įvyko Vilniuje, 1854 metų vasario 28 dieną, o išplėstinė, keturių veiksmų operos versija pirmą kartą parodyta Varšuvoje, 1858 metų sausio 1 dieną. „Halka“ šiandien priklauso Lenkijos nacionalinės operos kanonui, nors jos Vilniaus kilmė kartais praleidžiama net Lenkijos vadovėliuose.
Kaip suplanuoti maršrutą Lenkijos Vilniaus pėdsakais
Universitetą, Bazilijonų vartus, Literatų gatvę ir Aušros Vartus galima sujungti į vieną pasivaikščiojimą po Senamiestį, užtrunkantį pusę dienos be skubėjimo. Rasų kapinės yra toliau, į pietryčius nuo centro, todėl verta joms skirti atskiras dvi ar tris valandas, geriausia pirmoje dienos pusėje, kai šviesa geriausiai krinta ant koplyčios ir antkapinių plokščių. Jei planuojate aplankyti ir Mickevičiaus muziejų, būtinai patikrinkite iš anksto, ar remontas jau baigtas, užuot tikėjęsi to vietoje.
Daugiau vietų, turinčių panašią, daugiakultūrinę Vilniaus kilmę, rasite vadove po miesto žydų paveldą, o visą lankytinų vietų ir atrakcijų sąrašą mieste, skyriuje ką pamatyti Vilniuje.
