Naujas Vilniaus universiteto (VU) ir Lietuvos istorijos instituto tyrimas, paskelbtas prestižiniame recenzuojamame archeologijos žurnale „Antiquity" (Kembridžo universiteto leidykla), pateikė pirmuosius tiesioginius mokslinius įrodymus, kad į besiformuojantį viduramžių Vilnių XIII amžiuje atvykdavo migrantų iš tolimų regionų. Tyrėjai nustatė, kad dalis pirmųjų Vilniuje palaidotų krikščionių greičiausiai buvo kilę iš Kijevo Rusios, šiandien priklausančios Ukrainai ir pietų Lenkijai.
Išvadas mokslininkai padarė ištyrę XIII–XIV amžiaus žmonių palaikus, rastus istorinėse Vilniaus rusėnų kvartalo (lot. Civitas Ruthenica) kapinėse Bokšto gatvėje – tai viena didžiausių žinomų viduramžių krikščionių laidojimo vietų tuomet dar pagoniškoje Lietuvoje.
Ką atskleidžia izotopai
Mokslininkai analizavo anglies, azoto, deguonies ir stroncio izotopus, išlikusius dantų emalyje ir kauluose – šie duomenys leidžia atsekti žmogaus mitybą ir geografinę kilmę skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Rezultatai lyginti su etaloninėmis izotopų reikšmėmis, tarp jų – su XI–XII amžiaus kapinyno prie Kijevo (Ostrivo) palaikais.
Vieno jauno vyro (311-ojo kapo) vaikystės izotopinis profilis atitiko pietinius regionus – šiandieninę Ukrainą ir pietų Lenkiją. Jo mityboje buvo soros (Lietuvoje reta augalinė kultūra) bei gyvulinių baltymų – pieno produktų, mėsos, žuvies – derinys, būdingas pietų ir rytų regionams. Tuo tarpu dauguma kapinėse palaidotų moterų buvo vietinės kilmės, iš Vilniaus regiono. Tai leidžia manyti, kad tuometinę vilniečių bendruomenę formavo migracija ir mišrios santuokos – tikėtina, kad kartu su iš stačiatikių žemių atvykusiais vyrais į kraštą atėjo ir krikščionybė, kurią perėmė vietinės moterys.
Kapinėse rasti archeologiniai radiniai – bizantiško stiliaus papuošalai, kryželiai, karoliai ir importuotos įkapės – jau seniai rodė ryšius su rusėnų ir bizantiškuoju pasauliu. Nauji izotopų tyrimai tai patvirtina ir biologiniais duomenimis.
Pagrindinė tyrimo autorė, VU Istorijos fakulteto profesorė Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė: „Sujungus antropologiją, archeologiją ir izotopinius tyrimus iš skirtingų žmogaus audinių, kurie formuojasi skirtingais žmogaus gyvenimo laikotarpiais, pirmą kartą galime tiesiogiai identifikuoti asmenis, kurie keitė savo mitybą ir gyvenimo vietą bei migravo į viduramžių Vilnių miesto formavimosi laikotarpiu. Šis tyrimas rodo, kad Vilnius nuo pat savo istorijos pradžios buvo labai įvairus – atitinkantis etniškai dinamiško ir augančio kultūrinio bei ekonominio centro kriterijus."
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, viena iš ilgalaikių Bokšto gatvės kapinių tyrimų vadovių dr. Irma Kaplūnaitė: „Kapų radiniai, laidojimo papročiai ir izotopų analizė kartu leidžia ne tik nustatyti žmonių kilmę, bet ir suprasti, kaip jie įsiliejo į viduramžių Vilniaus visuomenę, kas buvo vietiniai, o kas ne, ir kaip vyko daugiakultūrinio bei daugiakonfesinio miesto formavimosi procesai."
Kas skatino migruoti į Vilnių?
Tyrimas kelia ir platesnių klausimų apie migraciją viduramžių Europoje. Mokslininkų teigimu, žmonės į Vilnių galėjo atvykti dėl įvairių priežasčių – politinių ryšių tarp Lietuvos ir Rusios žemių, prekybos galimybių, religinių motyvų ar gyventojų persikėlimo, kurį galėjo paskatinti ir XIV amžiaus viduryje didelę Europos dalį nusiaubusi Juodojo maro pandemija.
VU Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas: „Šiaurinės Europos teritorijos buvo savotiškas prieglobstis tankiai apgyvendintų Pietų Europos regionų gyventojams, kuriuose pandemijos plito ypač sparčiai. Bėgdami nuo epidemijų protrūkio ir ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, žmonės kėlėsi į šiaurę, o Vilnius ilgainiui tapo traukos centru įvairioms tautoms. Šie atradimai yra svarbūs siekiant geriau suprasti ankstyvąją Vilniaus istoriją. Jie dar kartą patvirtina, kad viduramžių miestai buvo dinamiškos ir įvairios erdvės, kurias formavo žmonių mobilumas, skirtingų kultūrų sąveika ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių."
Tyrimą atliko Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, bendradarbiaudami su Briuselio laisvuoju universitetu. Jį finansavo Europos mokslinių tyrimų taryba (ERC, per MILWAYS grantą) ir Lietuvos mokslo taryba (projekto Nr. S-MIP-23-59).
