Vilniuje pirmą kartą taip išsamiai pristatoma Kryžiuočių ordino ir jo sostine tapusios Malborko pilies istorija.
Valdovų rūmų muziejuje atidaryta tarptautinė paroda „Eina garsas nuo Malburgo… Malborko lobiai“, kuriai Malborko pilies muziejus paskolino dalį vertingiausių savo kolekcijos eksponatų.
Vilniečiai ir miesto svečiai parodoje gali pamatyti skulptūras, paveikslus, architektūros detales, ginklus, kasdienės buities daiktus ir religinius reikmenis.
Eksponatai leidžia pažvelgti ne tik į Kryžiuočių ordino karus, bet ir į kasdienį žmonių gyvenimą vienoje garsiausių Viduramžių pilių Europoje.
Parodos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai.
„Eina garsas nuo Malburgo…“ – eilutė iš Maironio kūrybos. Malborkas joje tampa Lietuvai kylančios grėsmės simboliu, o parodos pavadinime šis istorinis nerimas sugretinamas su galimybe šiandien buvusio priešo pasaulį atrasti iš naujo.
Malborkas, vokiškai vadintas Marienburgu, nuo XIV amžiaus buvo Kryžiuočių ordino sostinė.
Tai buvo vienas svarbiausių Ordino politinių ir karinių centrų, iš kurio buvo organizuojami žygiai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes.
Tačiau paroda neapsiriboja laikotarpiu, kai Malborko pilį valdė kryžiuočiai.
Jos pasakojimas tęsiasi per Abiejų Tautų Respublikos ir Prūsijos laikotarpius iki šių dienų. Dabar Malborko pilis įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir yra vienas garsiausių Lenkijos istorinių objektų.
Vienas ypatingiausių į Vilnių atkeliavusių eksponatų – 1504 metais sukurtas Tenkytų altoriaus retabulas.
Jį Kryžiuočių ordino dignitoriai užsakė jau vėlyvaisiais Viduramžiais.
Centrinėje kūrinio dalyje vaizduojama Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus vainikuojama Švč. Mergelė Marija, o šoniniuose sparnuose – šv. Barbora ir šv. Jokūbas Vyresnysis.
Tačiau išskirtinė ne tik meninė šio kūrinio vertė.
Po Antrojo pasaulinio karo altorius buvo išardytas dalimis, o jo fragmentai pokario sumaištyje išsibarstė.
XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje aptikus vienos skulptūros pėdsakus prasidėjo ilgai trukusios likusių altoriaus dalių paieškos.
Tik 1997 metais Malborko pilies muziejui pavyko vėl surinkti visą retabulą.
Nuo tada šis Viduramžių šedevras nebuvo išvežtas už Malborko pilies sienų. Dabar, praėjus beveik trims dešimtmečiams, jį galima išvysti Vilniuje.
Malborko ir Vilniaus istorijos susijusios gerokai glaudžiau, nei iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti.
XIV amžiuje Lietuvą ir Lenkiją suvienijo bendras priešas – Kryžiuočių ordinas. Jo ekspansija ir nuolatiniai kariniai žygiai ilgą laiką buvo viena didžiausių grėsmių Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Lūžio tašku tapo 1410 metų Žalgirio mūšis.
Jame jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sutriuškino Kryžiuočių ordino pajėgas. Nors Malborko pilies tuomet užimti nepavyko, Ordino galia po šio pralaimėjimo pradėjo silpti.
XV amžiaus antroje pusėje Malborko pilies istorija pasisuko visiškai kita kryptimi – ji tapo viena Lenkijos ir Lietuvos valdovų rezidencijų.
Daugiau kaip tris šimtmečius čia lankėsi Jogailaičių, Vazų dinastijų ir vėlesni valdovai ar jų atstovai. Taigi vieta, kuri kadaise simbolizavo vieną didžiausių grėsmių Lietuvai, vėliau pati tapo bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės istorijos dalimi.
Šiandien Malborko pilis laikoma didžiausia išlikusia Viduramžių pilimi Europoje. Nuo 1961 metų joje veikia muziejus, šiemet minintis 65-ąsias veiklos metines.
Vilniuje pristatoma paroda yra savotiška galimybė dalį šios pilies istorijos pamatyti neišvykstant iš Lietuvos.
Parodos rengėjai ją vadina ir dovana Vilniui bei Lietuvos sostinės svečiams. Simboliška, kad Malborko vertybės eksponuojamos būtent Valdovų rūmuose – dviejose pilyse skirtingais istorijos laikotarpiais vyko Lietuvai ir Lenkijai itin svarbūs įvykiai.
Tarptautinė paroda „Eina garsas nuo Malburgo… Malborko lobiai“ Valdovų rūmų muziejuje veiks neilgai – iki lapkričio 22 dienos.
